Skaičių 20

₁Pirmą mėnesį izraelitai – visa bendrija – atėjo į Cino dykumą. Žmonės apsistojo Kadeše. Ten numirė ir buvo palaidota Mirjama.

₂Bendrija neturėjo vandens. Todėl jie susibūrė prieš Mozę ir Aaroną. ₃Žmonės ginčijosi su Moze, sakydami: „Verčiau būtume žuvę, kai mūsų giminės žuvo VIEŠPATIES akivaizdoje! ₄Kodėl atvedėte VIEŠPATIES bendriją į šią dykumą mums ir mūsų galvijams numirti? ₅Kodėl išvedėte mus iš Egipto, kad atvestumėte į šią baisią vietą, kur nėra nei grūdų, nei figų, nei vynmedžių, nei granatmedžių? Nėra net vandens atsigerti!“

₆Paėjėję nuo bendrijos prie įėjimo į Susitikimo Palapinę, Mozė ir Aaronas parpuolė kniūbsti. Jiems pasirodė VIEŠPATIES šlovė. ₇VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: ₈„Paimk lazdą, surink bendriją tu ir tavo brolis Aaronas, ir, jiems matant, įsakykite uolai duoti vandens. Taip jūs duosite jiems vandens iš uolos ir pagirdysite bendriją bei galvijus“.

₉Mozė paėmė lazdą, buvusią VIEŠPATIES akivaizdoje, kaip jis buvo jam įsakęs. ₁₀Mozė ir Aaronas surinko bendriją ties uola ir tarė jiems: „Klausykitės, jūs maištininkai! Ar išgausime jums vandens iš šios uolos?“ ₁₁Tada Mozė pakėlė ranką ir sudavė du kartus lazda į uolą. Pasipylė vandens srautas, atsigėrė bendrija ir jų galvijai. ₁₂Bet VIEŠPATS tarė Mozei ir Aaronui: „Kadangi netikėjote, kad aš galiu patvirtinti savo šventumą izraelitų akyse, judu neįvesite šios bendrijos į kraštą, kurį jiems daviau“. ₁₃Tai buvo vanduo Meribos, kur izraelitai barėsi su VIEŠPAČIU, ir per kurį VIEŠPATS patvirtino savo šventumą.

₁₄Mozė išsiuntė iš Kadešo pasiuntinius pas Edomo karalių: „Taip sako tavo brolis Izraelis: ‘Tu žinai apie visas nelaimes, kurios mus ištiko. ₁₅Mūsų protėviai nuėjo į Egiptą, mes gyvenome Egipte ilgą laiką, ir egiptiečiai engė mus bei mūsų protėvius. ₁₆Mes šaukėmės VIEŠPATIES, jis išgirdo mūsų balsą, pasiuntė angelą ir išvedė mus iš Egipto. Štai dabar mes Kadeše, mieste prie tavo žemės pakraščio. ₁₇Prašom leisti mums pereiti per tavo kraštą. Mes neisime per laukus ar vynuogynus ir negersime vandens iš šulinių. Mes eisime Karaliaus vieškeliu, nesukdami nei į dešinę, nei į kairę, kol nepereisime per tavo žemę’“.

₁₈Bet Edomas atsakė: „Neisi per čia! Jei bandysi, prieš tave žygiuosiu su kalaviju“. – ₁₉„Mes laikysimės vieškelio, – sakė izraelitai, – jei gertume tavo vandens mes ir mūsų galvijai, už jį atsilyginsime. Tai tik mažmožis. Mes prašome tik leisti pereiti pėsčiomis“. ₂₀Bet jis atsakė: „Neisi!“ Ir Edomas išėjo prieš juos su didele ir gerai ginkluota kariuomene. ₂₁Edomui atsisakius leisti izraelitams pereiti per savo žemę, Izraelis pasitraukė.

₂₂Pakilę iš Kadešo, izraelitai atkeliavo prie Horo kalno. ₂₃Prie Horo kalno, ant Edomo krašto ribos, VIEŠPATS tarė Mozei ir Aaronui: ₂₄„Jau laikas Aaronui eiti pas savo protėvius. Jis neįžengs į kraštą, kurį daviau izraelitams, nes judu abu maištavote prieš mane prie Meribos vandens. ₂₅Tad paimk Aaroną ir jo sūnų Eleazarą, užvesk juos ant Horo kalno, ₂₆nuvilk nuo Aarono drabužius ir apvilk jais jo sūnų Eleazarą. Ten Aaronas bus paimtas pas savo protėvius, ten jis mirs“. ₂₇Mozė padarė, kaip VIEŠPATS buvo jam įsakęs. Jie užkopė visos bendrijos akyse ant Horo kalno. ₂₈Mozė nuvilko Aaronui drabužius ir apvilko jais jo sūnų Eleazarą. Aaronas mirė ten, ant kalno viršūnės, o Mozė ir Eleazaras nusileido nuo kalno. ₂₉Visa bendrija, matydama, kad Aaronas miręs, visi Izraelio namai raudojo Aarono trisdešimt dienų.